Umiastovskių Rūmai

     UMIASTOVSKIŲ RŪMŲ ISTORIJA

     Visai šalia Trakų vartų, sklype, kurį juosė gynybinė siena, iki XVI amžiaus buvo keletas medinių pastatų.1579 m. gegužės 26 d. privilegija Steponas Batoras jau mūrinį namą padovanojo baltos ir raudonos odos išdirbėjų cechui. Po 1655 m. gaisro nuniokoto namo odininkai net nebandė atstatyti. 1716 m. namas buvo parduotas magistrato tarėjui Jonui Pensui.1738 m. ponia Pensienė-Leonienė-Malienė šį namą užrašo Vilniaus pranciškonams. XVIIIa. viduryje namą kurį laiką valdė Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius, kuris po keturių metų jį pardavė F.Perneriui. Neilgai trukus,1782 m. Pernerio našlė namą pardavė Smolensko iždininkui Benediktui Inčikovui su žmona Ana Barčevska.
     Vėliau rūmai priklausė Lisovskiams. Žinoma, kad 1818m. pastatas buvo parduodamas. Fiksuojama, kad kiek vėliau, posesijos savininku tampa turtingas žemvaldys Jokūbas Umiastovskis, kilęs iš senos bei garsios Piešalų-Klimont-Umiastovskių von Nandelštat giminės. Tikėtina, kad tai jis pasistatė sau žiemos rezidenciją Trakų gatvėje. Mirus Jokūbui Umiastovskiui, apie 1856 m. rūmai Trakų g. atiteko jo sūnui Kazimierui. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje K. Umiastovskis rekonstravo rūmus, atsižvelgdamas į pavyzdinius rusų klasicizmo projektus.
XX a. pradžioje rūmų šeimininkais tapo Vladislovas bei Janina Umiastovskiai. Skirtinguose šaltiniuose minima, kad rūmai buvo remontuojami 1909 bei 1914 metais. Greičiausiai, tuo metu rūmų frontoną papuošė du kartušai, dešinėje su Umiastovskių von Nandelštad, kairėje su Ostrorog-Sadovskių herbais.
     Jau gerokai po Vladislovo Umiastovskio mirties, 1922 metais, grafienė Janina pradėjo didžiąją rūmų rekonstrukciją, turėjusią sugrąžinti rūmams buvusią didybę. Rekonstrukcija buvo patikėta tuo metu garsiam architektui A.Filipovičiui-Dubovikui. Darbai užtruko ketverius metus ir buvo baigti 1926 metais. Rūmų interjero dekorui buvo panaudotos geriausios to meto medžiagos, menės įrengtos graikiškuoju, prancūziškuoju, bizantiškuoju, rytietiškuoju ir kiniškuoju stiliais. Vidiniame kieme atsirado balkonas juosiamas baliustrados ir dekoruotas nežinomo autoriaus antikinių formų skulptūra. Išorėje, Pylimo bei Trakų gatvių kampe, fasadų susikirtime suprojektuojama speciali skulptūrai skirta niša. Grafienės Umiastovskos pageidavimu, nišą papuošė italų skulptoriaus Karlo Lorenzetti šventojo Kristoforo skulptūra. Skulptūra ne tik papuošė rūmus, ji taip patiko miestiečiams, kad rūmus imta vadinti rūmais po “Šv. Kristoforu”.
Nežiūrint to, kad rekonstrukcija buvo baigta jau 1926 m., jau po keleto metų grafienė nusprendė vieną iš rūmų menių pertvarkyti į koplyčią, skirtą kasdienėms pamaldoms. Kukli, skoningai įrengta koplyčia buvo baigta ir pašventinta 1933 m. liepos 19 d. Grafienė Janina Umiastovska rūmuose šeimininkavo iki pat 1938 metų, kuomet išvyko į Romą. Laimei, ji nematė, kaip sovietams užėmus Vilnių, rūmai buvo nusiaubti, o net trisdešimt trys sunkvežimiai išvežė Umiastovskių vertybes į Rusijos gilumą. Sovietų okupacijos metais, naikinant visus religinius simbolius, Šv. Kristoforo skulptūra buvo nuimta ir mįslingai dingo. Tik 1973m. Šv. Kristoforo vietoje atsirado skulptoriaus Stanislovo Kuzmos skulptūra “Miesto sargybinis”.

     Janina Umiastovska mirė Šveicarijoje 1941 m.

     Neoklasicistiniai rūmai nepakitę išliko iki šių dienų. Kurį laiką rūmuose veikė Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija, nuo 1962 m. Teatro ir muzikos muziejus.1991 m. pastate buvo atlikti žvalgomieji tyrimai. Pirmame pastato aukšte įsikūrusi siuvykla “Ramunė” 1993 m. ėmėsi pastato rekonstrukcijos. Tuo metu ir buvo sunaikintos dar likusios autentiškos durys, jų staktos, sunaikintos nišos, polichromija dengtos sienos buvo apkaltos gipso kartono lakštais.

     2008 m. dalis rūmų, panaudos teise, buvo perduota VšĮ “Vilniaus klubui”. Vilniaus klubo narių asmeninių indėlių pagalba atkuriamos rūmų patalpos ir buvusi šlovė. Prikelti naujam gyvavimui, buvę Umiastovskių rūmai šiandien yra ne tik “Vilniaus klubo” būstinė. Tai dar vienas kultūros ir progresyvios minties židinys Vilniaus mieste.