Vilniaus klubo Tarybos pirmininko sveikimo žodis Naujųjų Metų proga

          “Jei Tu, Viešpatie, nesergėsi miesto,
          bergždžiai budės tas, kuris jį sergsti.”

“Jei Tu, Viešpatie, nesergėsi miesto, bergždžiai budės tas, kuris jį sergsti.”

Skamba Vilniaus klubo maldos žodžiai ir šia malda pradedame du tūkstančiai aštuonioliktuosius. Šia malda nuo šiol pradėsime kiekvieną Vilniaus klubo sambūrį. Girdime žodžius apie mieste budinčius sargus ir iki galo nesuprantame, ar tai apie skulptoriaus S. Kuzmos sargybinį rūmų nišoje, saugantį miesto vartus, ar tai apie mus, susirinkusius čia – Umiastovskių rūmuose, - pasirengusius jau už kelių akimirkų žengti į 2018-uosius,
Jubiliejinius metus, kai Vilniaus klubui sukaks 20, Lietuvos valstybei 100, o Vilniaus miestui beveik 700 metų.
 
Mūsų Vilniaus klube – šimtas; ir ar šimtas gali apginti Gedimino miestą, kurio šlovė jau 700 metų sklinda iki pat žemės pakraščių? Ir maldoje atsakome: reikia auginti bendrapiliečių saugumą, gerovę ir laimę. Augindami Vilnių auginame ir Lietuvą.
 
„Trimitininko“ vedamajame 1934 metais rašė: „Vilnius mūsų ilgis, Vilnius mūsų laukia, į Vilniaus žygį Tėvynė šaukia“, pridėdami, „kol Vilnius nelaisvas, Lietuva nėra laisva ir nepriklausoma“.
Šiandien turime politinę laisvę ir nepriklausomybę, bet ar esame laisvi ir nepriklausomi miesto piliečiai? Ar galime sukurti saugumą, gerovę ir laimę, nesutaikę Vilniaus ir Wilno? Ar pajėgsime Vilnių paversti Tėvyne visiems laisviems pasaulio piliečiams, ar atversime žemę̨, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui, kaip kad rašė Gediminas 1323 metais.
 
Mūsų tik šimtas, bet mūsų  mintis pasieks tūkstančius, ypač jeigu bus palydėta su meile Vilniui – Tėvynei.
 
Tėvynės meilė yra pasirinkimas, mažiau ar labiau sąmoningas, bet pasirinkimas.  Tai pasirinkimas duoti. Duoti kitiems, duoti visiems: dalį savo pastangų, kūrybos, savo laiko, dėmesio ir tikėjimo; kurti šeimą, auginti vaikus. Tai - aktyvūs veiksmai ir šie veiksmai yra Tėvynės meilė.  Meilė nėra romantiški, nostalgiški  jausmai, idealizuojantys istoriją, ar kalbos apie neviltingą dabartį ir išsivaikščiojimo ateities pranašystės.
 
Šiandien mūsų daug išvykusių. Tėvynės meilei atstumas yra išbandymas, bet ne neįveikiama kliūtis. Atstumas nėra meilės matas, o teisumas nėra meilės šaknys.
 
Tėvynės meilė stipresnė už baimę priimti Svetimus. Neapykanta Svetimiems, kitaip mąstantiems, kitaip tikintiems, kitur gimusiems, sunaikina meilę.
 
Šiandien skirtingai džiaugiamės ir skirtingai vargstame ir dar ne greit bus ta diena, kai būsime vienodai sotūs.  Pasidalinti, suprasti, atjausti ir priimti visus yra Tėvynės meilė.
 
Lietuvai tik šimtas, o jau tiek randų ir kiekvienas randas – tai skaudus Tėvynės meilės išbandymas.
 
Mylintis – linkęs tikėti ir jame nemiršta viltis. Viltis, kad mūsų Tėvynė nestokos mylinčių širdžių, kurios kovą dėl teisesnės minties pakeis į pastangas daugiau duoti, labiau mylėti vieni kitus ir tai yra Tėvynė.
 
Kartu su visais keliu taurę už Vilnių ir Tėvynę ir 2018-uosius, pabaigdamas dviem perfrazuotomis Tomo Venclovos eilutėmis (te neužpyksta ant manęs poetas):
 
           Aš pritraukiu Vilnių, nelyginant šiaurė magnetą,
           Lyg magnetas magnetą, Vilnius pritraukia mane.
 
Su Naujaisiais!