697-asis Vilniaus gimtadienis

1323 metais sausio 25-ąją Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas parašė laišką, kuriame pranešė pasiruošęs priimti krikščionių tikėjimą ir pirmą kartą paminėjo Vilnių. Šia proga Vilniaus klube vyko šventiniai pietūs, kurių metu Vilniaus klubo narys Mantas Adomėnas susirinkusiems svečiams perskaitė savo Gedimino laiško versiją.

1323 metais sausio 25-ąją Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas parašė laišką, kuriame pranešė pasiruošęs priimti krikščionių tikėjimą ir pirmą kartą paminėjo Vilnių. Šia proga Vilniaus klube vyko šventiniai pietūs, kurių metu Vilniaus klubo narys Mantas Adomėnas susirinkusiems svečiams perskaitė savo Gedimino laiško versiją.

Mieli Vilniečiai, mano idėjos Įpėdiniai, mano sapno Palikuonys,

jau netrukus bus septyni šimtai metų, kaip valstybės sostinę iš mūsų giminės rezidencijos Trakuose perkėliau čia, į šitą upokšnių vagojamą slėnį dviejų upių santakoje. Yra keistas daiktas, kai pagalvoji, rašyti laišką iš beveik septynių šimtmečių glūdumos, ar ne? Ir kaip tie mano laiškai atrodo dabar, kai praėjo tiek amžių? Juk jeigu rašyčiau savo laiškus dabar, siųsčiau ne žąsies plunksna išmarginto pergamento ritinį, užtvirtintą karališkais antspaudais. Turbūt rašyčiau e-mailą arba Facebooko postą, galbūt išsipirkčiau puslapį Vilniaus reklamai „Financial Times“, gal mano dvariškiai, paskirti dirbti su viešaisiais ryšiais, susuktų į YouTube’ą filmuką apie Geležinį Vilką, kurį pamatytų šimtai tūkstančių ar net milijonai žmonių.
Kaip tai tolima tai tikrovei, kurią galite išskaityti senuosiuose mano laiškuose: priešų kryžiuočių sučiupti, įkalinti arba net ir nužudyti pasiuntiniai, perimti ir sunaikinti raštai, sėkmės atveju – keli pergamento lakštai, prikalti prie bažnyčių durų, kuriuos tik nedaugelis moka ir geba perskaityti. Lakštai, atkeliavę iš miglotos šalies, kalbantys apie kažkokią beveik niekam negirdėtą karalystę Rytuose, kurios karalius mokestinėmis lengvatomis vilioja pas save pirklius, karius ir amatininkus.

Kai dabar pažiūriu į tuos savo laiškus, pačiam kelia nuostabos jausmą, kaip viskas anuomet buvo miglota, netikra ir trapu. Atsimenu, kad rašiau daug daugiau laiškų; tie keli, kurie pasiekė Jus nuorašuose, yra tik maža dalelė mano ir mano dvaro pastangų atverti Lietuvą pasauliui, įrašyti naują jos sostinę pasaulio žemėlapyje.

Tačiau tie keli išlikę laiškai Jums yra vienintelis šaltinis, vienintelis sąlytis su anuo pirmapradžiu momentu, nuo kurio savo istoriją skaičiuoja šis miestas – mano ir Jūsų miestas. Nenuostabu, kad gilinatės į tas kelias istorijos audrų nesunaikintas skiautes, bandote jose išskaityti gilesnę prasmę.
Kartais gal bandote skaityti tuos laiškus pernelyg giliai. Dažnai, kaip kokią gilią išmintį ar ritualinę formulę, cituojate frazę apie tai, kad „Pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu savo duotą žodį atšauksime“. Viskas daug paprasčiau. Tada dar neturėjau tam tinkamų sąvokų ir įvaizdžių, tačiau reikėjo kažkaip iškomunikuoti, kad Lietuva yra teisinė valstybė, kad sykį prisiėmę, mes laikomės savo įsipareigojimų.
Ką dar norėjau savo laiškais pranešti pasauliui? Kad Lietuva yra laisva šalis, kurioje kiekvienam atvykusiam suteiksime galimybę gyventi ir garbinti pagal savo įsitikinimus. Kad esame atvira valstybė, kuri laukia talentų ir nagingų žmonių iš viso pasaulio.
Tada kviečiau kalvius, kurpius, račius, akmenskaldžius, druskininkus, malūnininkus, sidabrakalius, arbaletininkus, žvejus, šiandien turbūt vardyčiau mokslininkus – biochemikus, dirbtinio intelekto specialistus, lingvistus ir edukologus, – o taip pat programuotojus, finansų analitikus, menininkus, dizainerius ir robotų kūrėjus. Beje, Jums neatrodo, kad Geležinis Vilkas yra seniausias Europoje robotas, ir kad mano sapnas, be kita ko, pranašauja Vilniui aukštųjų technologijų miesto ateitį?

Savo laiškais norėjau pabrėžti ir tai, kad Lietuva yra Vakarų pasaulio dalis – nauja, kitiems dar nepažįstama veikėja, truputį nedrąsi toje neseniai atsivėrusioje plotmėje, dar tik bandanti save naujoje politikos scenoje, kurioje veikėjai yra laisvieji Hanzos miestai, Popiežių Roma, Čekijos ir Mozūrijos karaliai, mums kur kas mažiau artimoje scenoje, negu gerai pažįstamos rytinės slavų kunigaikštystės ar totorių valdos – ta geopolitinė erdvė, kurioje buvome įpratę veikti. Nepaisant to, mano laiškuose Lietuva neabejotinai atsigręžusi į Europą, būtent čia matanti savo likimą ir ateitį.
Trumpai tariant, teisės viršenybė, laisvė, atvirumas, orientacija į Vakarus – štai tos pamatinės vertybės, kurias skelbiau savo laiškuose, ir kurios, įtariu, kur kas labiau negu mokestinės lengvatos įtikino drąsius Europos žmones leistis ieškoti čia laimės. Neteigiu, kad Lietuva tada jau tokia buvo – laisva, teisinė, atvira valstybė – oi ne, anaiptol! Tačiau būtent mano naujoji sostinė – Vilnius, dar tik kuriamas, dar nesaistomas istorijos naštos, turėjo būti nauja pradžia, erdvė naujosioms vertybėms, nauja, kitokios kokybės bendruomenė, nuo kurios prasidės visos valstybės atsinaujinimas.
Taigi matote, nebuvau tas, kuris vien tiktai seka iš paskos ir siekia prisivyti Europą ar Vakarus. Tuo pat metu, kai siekėme integruotis į Europą, kūrėme naują visuomenę, naujas sąjungas, naują geopolitinę tikrovę, buvome ambicingi ir agresyvūs. Kartais tokios ambicijos, drąsios vizijos, ryžto rizikuoti, noro kurti, o ne tik sekti iš paskos kitiems pasigendu dabartiniame Vilniuje – apie likusią Lietuvą jau nė nekalbu.

Dabar Jūs kalbate apie „Globalią Lietuvą“, bet ar Vilnius yra tapęs išties globaliu miestu? Koks to globalumo matas? Man kartais sunku į tai rasti atsakymą.

Anuomet savo laiškais aš irgi bandžiau pasiekti visą pasaulį. Tuo metu pasaulio ribos buvo gana arti – dvaro raštininkai nežinojo miestų toliau, negu Liubekas, Rostokas, Štralzundas, Greifsvaldas, Ščecinas, Gotlandas, Brėmenas, Magdeburgas, Kelnas, na, dar tuometinė pasaulio sostinė – Roma. Prašėme šių miestų pareigūnus persiųsti mano laiškus tolyn į dar nepažįstamus Vakarus. Tuo metu tie vietovardžiai ir buvo horizontas, kuriuo užsivėrė mums žinomas pasaulis. Dabar, žvelgiant iš Vilniaus, pasaulio horizontas siekia Londoną ir Niujorką, Tokiją ir Honkongą, ir dabar galiu užtikrintai sakyti, kad sapno pažadas išsipildė – kad garsas apie mano įkurtą miestą iš tiesų nuskambėjo iki tolimiausių žemės pakraščių.
Kita vertus, istorija valstybės sienas pristūmė artyn prie mano įkurto miesto sienų. Vilniaus pagrindinė ašis, Pilies ir Didžioji gatvės, iš šiaurės, nuo Katedros aikštės ir kunigaikščio pilies, veda į pietus; pro Aušros Vartus kelias driekiasi tolyn į mano užkariautą Kijevą ir rusėnų žemes – juk ne be reikalo mano titulas buvo „lietuvių ir daugelio rusėnų karalius“. Tačiau dabar tas kelias už keleto vokiškų mylių atsiremia į kitos valstybės sieną. Man keista matyti, kad netgi Naugardukas, kurį savo laiškuose minėjau vienu ypu su Vilniumi, yra atsidūręs jau kitoje valstybėje. Vilnius visu savo išsidėstymu kalba apie tai, kad yra didžiulės imperijos sostinė – imperijos, kuri driekėsi į pietus nuo miesto ir siekė Juodąją jūrą. Dabar Vilnius atrodo tarsi per didelis tai valstybei, kurios sostine tapo. Ar tai reiškia, kad jis mažiau globalus? O gal kaip tik atvirkščiai?
Gal globalumas reiškia tai, kad jo gyventojai skaito tas pačias knygas, gyvena tomis pačiomis idėjomis, juos kamuoja tie patys svarbieji egzistenciniai klausimai, kaip ir didžiųjų pasaulio valstybių sostinių gyventojus? Kad juos žaibiškai pasiekia tai, kas sukuriama didžiuosiuose globaliuose kultūros ir ekonomikos centruose – ir atvirkščiai, Vilniuje sukurti išradimai, idėjos, meno kūriniai dalyvauja pasaulio apyvartoje? Kad Vilniuje augę žmonės kuria ir dirba Londone, Paryžiuje bei Los Angeles? Kad procesas apsigręžė – kad dabartinis Vilnius gali ne tik imti iš pasaulio, bet ir pats duoti, praturtindamas jo kultūrą bei vaizduotę? Gal tai ir yra jo didybės bei šlovės matas? Bet ar Vilnius pakankamai atiduoda, ar jis jau išmokėjo savo skolą jį pagimdžiusiai Europos civilizacijai – ir ar išvis įmanoma kada nors ją išmokėti? Šie klausimai mane kamuoja; Vilnius yra man kaip vaikas, ir kad ir koks jis būtų užaugęs ir savarankiškas, negaliu atsikratyti rūpesčio dėl jo.

Tikrai negalėjau įsivaizduoti, kad jis taps toksai didelis, kai žiūrėjau į tą pelkėtą miškingą slėnį. Tuo metu ten tebuvo giria, žvejų trobelės, šventvietė miško medžių apsuptyje. Lizdeika – susivėlęs, barzdotas, iki ausų susisupęs į meškos kailį – kimiu balsu pranašaujantis, kad čia stovės miestas, ir ne bet koks, o šlovingas miestas, kurio garsas sklis iki pasaulio pakraščių. Šiaipjau nesu toks, kuris linkęs tikėti pranašais, žiniuoniais, būrėjais iš paukščio skrydžio ar aukojamo gyvulio vidurių. Tačiau Lizdeikos pranašystė įstrigo.
Kai galvodavau apie sostinę, kuri čia stovės, mintyse iškildavo Kijevas – toks, kokį jį pirmąsyk pamačiau, kai užjojęs ant gretimos kalvos, pasistiebiau balnakilpėse ir tolumoje išvydau tą Miestą – su aukštomis sienomis, milžiniškais mūriniais vartais, auksuotais bažnyčių kupolais ir bokštų smailėmis, nesuskaičiuojamų varpų gausmu ir minių šurmuliu ant aukšto Boristenio kranto. Tai buvo didžiausias miestas, kurį kada buvau regėjęs, sako, didesnis netgi už Rygą, kurios taip ir nesu matęs. Šventaragio slėnyje žiūrėjau į kertamą girią ir galvojau: gal ir Vilnius kada nors toksai bus? Reikėjo labai daug tikėjimo, kad kelmuotose proskynose pamatytum būsimas gatves, raudono mūro namus ir į dangų kylančius šventovių bokštus.
Kaip reikėjo tikėjimo ir tiems saksų, švedų ir žydų, Bohemijos ir Vestfalijos amatininkams bei pirkliams, kurie, perskaitę mano laišką, prikaltą ant bažnyčios arba rotušės durų, saulės pablukintą, su prikabintu nežinomo valdovo antspaudu, susikrovė vaikus, žmoną, gyvulius ir iškeliavo į šitą pažado žemę – įleisti šaknis čia, po atšiauriu dangumi, tarp rūsčių senovinių svetimų dievų ir niaurių nesuprantamų senovinių žodžių, žemėje, kurią jų vaikai ir vaikaičiai pradės vadinti sava.

Visų didžių miestų atsiradimas – kaip ir išlikimas – yra visų pirma tikėjimo klausimas. Ir niekas negali paneigti, kad Vilnius yra didis miestas.
Tad neleiskite jo bjauroti ir niokoti! Kai žiūriu į dalį dabartinių statinių, kai kuriems architektams man norisi nukirsti galvas. Prisiminkite mano, seno žmogaus žodžius: Vilnius nesibaigia sulig Jūsų karta, kaip nesibaigė ir sulig manąja. Jūs praeisite, Jūsų nebebus, jo gatvėmis vaikščios Jūsų vaikaičių karta, ir todėl būsimiesiems vilniečiams turite perduoti pagražintą ir sustiprintą, o ne Jūsų godumui ar trumpalaikėms reikmėms patenkinti išnaudotą, menkaverčių kerepėstų prišniaukštą miestą.

Man kartais sunku suprasti, kuo tikite Jūs ir Jūsų karta. Aš buvau palyginti paprastas žmogus. Man brangūs buvo mūsų senieji dievai, bet mačiau, kaip jie blėsta, netekdami galios, paslaptingo ir naujo krikščionių Dievo akivaizdoje. Pats norėjau tapti krikščionimi ir graudžiai verkiau, kai dėl taikos valstybėje turėjau šito savo troškimo atsisakyti. Tikėjau savo kalaviju ir šlovės, kurią po savęs palieka dideli žygiai, nemirtingumu. Tikėjau valstybe, kurią metai iš metų renčiau savo karių ginklu ir valdovo išmintimi – kaip aukštą, didingą pilį, kuri atsilaikytų prieš istorijos negandas.
Deja. Išmintingas žmogus prieš pusšimtį metų rašė: „Politikai skirto gyvenimo pabaigoje žvelgdamas atgalios, žmogus išvysta, jog tie dalykai, kuriems jis užvis labiausiai priešinosi, išsipildė ir kad kone visi tikslai, kurių vedamas jis į tą gyvenimą leidosi, ne tik nėra pasiekti, bet netgi atrodo priklausą kitam pasauliui, skirtingam negu tas, kuriame jis gyvena.“

Šie žodžiai šimteriopai galioja mano gyvenimo tikslams. Visa tai, dėl ko buvo tiek kovota ir vargta, kentėta ir stengtasi, atrodo, negrįžtamai pasitraukė į užmarštį. Senieji dievai mirę, o mano kurtą imperiją primena tiktai senoviniai žemėlapiai ir istoriniai keliai, rodantys kryptį į nebeegzistuojančias vasalų valdas ir seniai užžėlusius kažkada svarbių mūšių laukus.

O vis dėlto šis tas liko. Liko valstybės ir tautos – ukrainiečiai, gudai – kurių gal nebūtų buvę, jei ne tos ribos, kurias lietuvių kalavijai nubrėžė Rytų stepėse. Liko prisiminimas apie laisvę ir apie išdidžią, nepriklausomą valstybę, kuri kiekvieną lietuvių kartą žadino sukilti prieš pavergėjus – ir kuri dabartinę Lietuvą įkvepia būti laisvės švyturiu artimoms bei tolimoms tautoms.

Liko šis miestas, tapęs dosniais ir svetingais namais daugybės tautų šviesuoliams, tapęs vieta, kur lietuviai atranda save kaip europiečius.
Būti visos šitos istorijos, visų šitų tautų ir šio nuostabaus miesto tėvu – kažin, ar galėčiau tikėtis dosnesnio likimo.
Todėl dėkoju Jums, kad esate, kad galiu, žvelgdamas per septynių amžių prarają, Jumyse atpažinti savo lūkesčių, tikėjimo ir vilčių išsipildymą, savo vizijų tąsą, žodžiu, atpažinti Jumyse savo įpėdinius, kuriems ir pavedu per istorijos klystkelius vesti šį miestą į jo vertą ateitį.

Gediminnus, Lithuanorum et multorum Ruthenorum rex, princeps et dux Semigalliae, Vilnae urbis pater atque fundator Gediminas, lietuvių ir daugelio rusėnų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, Vilniaus miesto tėvas steigėjas

Surašė ir Vilniaus klube 2020 m. sausio 24 d. perskaitė Mantas Adomėnas