Laiškas iš Vilniaus

1323 metais sausio 25-ąją Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas parašė laišką, kuriame pranešė pasiruošęs priimti krikščionių tikėjimą ir pirmą kartą paminėjo Vilnių. Šia proga Vilniaus klubo Garbės narys Vytautas Landsbergis perskaitė savo Gedimino laiško versiją.

1323 metais sausio 25-ąją Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas parašė laišką, kuriame pranešė pasiruošęs priimti krikščionių tikėjimą ir pirmą kartą paminėjo Vilnių. Šia proga Vilniaus klubo Garbės narys Vytautas Landsbergis perskaitė savo Gedimino laiško versiją.

Karalysčių ir miestų laisviesiems žmonėms.

Čia kalba Gedeminė, lietuvių ir daugelio, nemaž visų, rusėnų karalius. Ir Žiemgalos kunigaikštis – to nepamirškite.
Nereikia kariauti ir žudytis dėl dievų. Visi mes, kokiomis kalbomis ir apeigomis nesikreiptume jį begarbindami, turime vieną Dievą. Jis yra visur – miškuose, debesyse ir mumyse.
Liaukimės kariavę. Netrukdomi eikime vieni pas kitus ir atsineškime savo medaus.
 Apsaugokime kelius nuo plėšikų, o širdis – nuo Pykuolio ir Žandelio šventikų.
 
Sakau tą pirmiausia tiems grobikams mūsų brolių prūsų žemės, kurie žudydami ir degindami kalba apie meilę. Tegul juos Velinas pasiima, iš kur atėję.
O savo ranką tiesiu Rygai su rygelėmis ir vyskupui Livonijos, ir Danų karaliaus pastatytiems ponams Aisčių salose.
Ir Godlando vaizbūnai tesusitaria geruoju su mūsų broliais kuršiais. Tebūnie taiki šventoji Baltija!
Su Kijevu jau sutarėme – ginsim jį nuo Ordos, nuo maskvėnų.
 
Kviečiu visus ateiti ir būti mano svečiais ir bičiuliais. O kas užgaus mano bičiulį, bus užgavęs karalių. Tokiam teks rūstybė. Mano ištikimiems žmonėms – teisybė.
Tenelieka godžių nedorėlių, panašių į kryžininkus.
Visi nedorėliai tetūno savo kraštuose, tenesiartina prie mano žemių. Taip sakau. Visokie apgavikai, ar jie būtų vokiai ar krievai ar lenchai, tesmirsta savo tėvonijose. Bet žmonės yra žmonės. Melagių ir skeltaliežuvių niekad nemylėsim, o mūsų žodis nesikeis. Greičiau akmuo pavirs į vandenį, o geležis į vašką, nei mes karališkąjį savo žodį atmainysime.
Aš kviečiu Dievo maldininkus, keliauninkus, darbininkus ir prekybininkus. Mano žemės atviros visiems geros valios žmonėms. Dirbkite tą žemę dešimt metų be mokesčių.
Duota mūsų karališkajame mieste Vilniuje, keturi tūkstančiai šeši šimtai dvyliktais Aukapirmo metais, paukščiams jau parlekiant.
Šlovė Patrimpui.
(V. L.)