702-asis Vilniaus gimtadienis
1323 m. sausio 25 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas parašė laišką, kuriame pranešė pasiruošęs priimti krikščionių tikėjimą ir pirmą kartą paminėjo Vilnių. 2025 m. sausio 25 d. Vilniaus klube, garbingo 702-ojo miesto gimtadienio proga, kultūros istorikas, Lietuvos istorijos instituto direktorius Aurimas Švedas perskaitė savo Gedimino laiško versiją.
Aurimas Švedas. Kunigaikščio Gedimino laiško interpretacija.
1323 Viešpaties metais, sausio 25-ąją dieną Vilniuje rašytą laišką nusiunčiau kaip žinią viso pasaulio krikščioniams „vyrams ir moterims, kurie jį skaitys ar girdės skaitomą“ savo dabartyje ir Jūsų ateityje. Tad mano laiškas skirtas ir Jums, XXI-ojo amžiaus Vilniaus gyventojams.
Pranciškonui padiktuotą laišką skaitykite kaip liudijimą apie mane, Lietuvos valdovą, ir kaip pasakojimą apie mano valstybę ir mano Vilnių, kuris jau tuo metu buvo civitas regia – „karališkasis miestas“ – valstybės sostinė.
Iš Jūsų istorikų patyriau, kad mano išsiųsti septyni laiškai tapo išskirtiniai visos Viduramžių Europos raštijos kontekste. O koks gi buvo tas istorinis kontekstas, tas laikmetis, kuriame man teko valdyti Lietuvą?
XIV a., mano kilsmo į valdžią metu, prasidėjo vėlyvieji viduramžiai, o krikščioniškoji Europos civilizacija pasiekė savo brandą. Tuo metu Lietuva, nedidelė, bet kompaktiška, ne pertekliaus, bet ir ne skurdo šalis vis dar buvo pagoniška valstybė: Europai priklausė, geografiškai, bet tarptautinės politikos ir aukštosios kultūros požiūriu buvo anapus, pakibusi tarp Rytų ir Vakarų. Panašiai kaip ir jūsų dienomis, jai grėsė įvairūs pavojai, gal net mirtina grėsmė.
Šios grėsmės akivaizdoje aš ir rašiau savo laiškus, matydamas ne tik pavojus, bet ir galimus realizuoti didžius užmojus. Mano kariuomenė veržėsi į Rusios žemės, tuo pat metu vakaruose Lietuva gynėsi, čia vyko aršios kovos su kryžiuočiais. Aš siekiau modernizuoti savo šalies ūkį, sukurti gerai administruojamą valstybę, įdiegti mokesčių sistemą, kuri ne baustų, bet skatintų mano tautiečių verslumą ir leistų išugdyti patyrusią kariuomenę, kuri atsirėmusi į stiprių pilių – kai kurios iš jų buvo mūrinės – gynybinį tinklą galėtų apginti šalį, jos gyventojus ir ypač sostinę Vilnių, kurį visą savo valdymo laiką auginau ir puoselėjau kaip tikrą valstybės sostinę.
Man valdant prie Lietuvos buvo prijungta didžioji šių dienų Baltarusijos dalis bei Palenkė. Kijevą užvaldė lietuvių kunigaikščiai. Didžiojo kunigaikščio viršenybę pripažino Smolenskas ir Pskovas, o Tverė tapo ištikima Lietuvos valstybės sąjungininke. Aš įkūriau savarankišką stačiatikių metropoliją, o jos metropolitą Teofilį įkurdinau Naugarduke. Man taip pat pavyko sudaryti karinę sąjungą su Lenkijos karaliumi ir pasiųsti LDK kariuomenę žygin prieš Branderburgą. Tai buvo pirmas toks tiesiogiai ryškus Lietuvos įsikišimas į Vakarų Europos politiką.
Istorikai sako, kad mano valdymo laikais Lietuva virto didvalstybe arba kitaip – jėga, kurią galėjai krikščioniškuose Vakaruose nepripažinti (juk mes buvome pagonys!), bet su kuria reikėjo skaitytis Vidurio ir Rytų Europoje.
Tiesa, tai – mokslingų vyrų išvedžiojimai. O aš pasakysiu kitaip. Istorija man suteikė galimybę ir aš ja pasinaudojau. Todėl visai pelnytai titulavau save lietuvių ir daugelio rusėnų karaliumi
Aš daug pasiekiau.
Kaip man tai pavyko?
Aš stebėjau pasaulį, bandžiau jį suprasti ir mokiausi. Aš mokiausi užduodamas klausimus ir klausydamasis man pasakojamų istorijų apie už mano valstybės sienų gyvenančias tautas, jų papročius ir tikėjimą. Aš ieškojau žmonių, kurie galėtų tapti mano patarėjais, mokytojais ir bendradarbiais. Aš įgijau platų politinį akiratį. Aš supratau, kad diplomatija neretai yra svarbiau už mano karių jėgą mūšio lauke. Aš ieškojau būdų kaip savo priešus paversti sąjungininkais. Aš įsisąmoninau paprastą tiesą, kad aukščiausia politinio veikimo forma – pažadų netesėjimo menas tuo pat metu gaunant tai ko reikia man, Lietuvos viešpačiui.
Aš sukūriau tai, ką XXI a. Lietuvos politikai, tikriausiai, pavadintų „Lietuvos europėjimo programa“.
Aš supratau, kad mano sėkmė bus ir Jūsų sėkmė, todėl kurdamas ir stiprindamas Lietuvos valstybę aš galvojau apie tiek apie buvusias, esamas ir būsimas kartas.
Aš galvojau apie Jus.
O Jūs dabar galvojate apie mane. Ir kiekvienais metais sausio 25-ąją skaitote mano laišką bei aiškinatės jo prasmes.
Tikriausiai daugelis iš Jūsų dabar galvojate: didysis kunigaikštis Gediminas kol kas nepasakė nei žodžio apie mus ir mums. Jis kalbėjo tik apie save.
Tai tiesa. Taip elgiausi sąmoningai norėdamas Jums parodyti, kad mus skiria bedugnė. Mes esame skirtingų erdvėlaikių arba pasaulių gyventojai.
Tačiau mus sujungia istorinio pasakojimo gijos. Aš iš būtovės gelmės kreipiuosi į Jus savo laišku, o Jūs kalbatės su manimi ir ieškote atsakymų į pamatinius klausimus. Vienas iš jų: kaip mes tapome tuo, kuo esame? Į šį klausimą neįmanoma atsakyti neišsprendus kitos lygties: koks Jūsų santykis su praeitimi: gąsdinančia, įkvepiančia, pamokančia? Ar Jums šios patirties iš viso reikia? Spręsdami šią dilemą Jūs kreipiatės į mane ir užduodate Jums rūpimus klausimus.
Tuo tarpu aš žvelgiu į Jūsų dabartį ir toliau savo laiške kalbėsiu apie septynis dalykus: Europą, pasaulį, namus, karą, apgultą tvirtovę, kūrybą ir tikėjimą.
Europa
Kai diktavau septynis savo laiškus man buvo akivaizdu, kad Europos idėjos, vertybės ir gyvenimo būdas yra reikalingi XIV a. Lietuvos politiniam elitui ir visuomenei dalykai.
Šiandien Vilniuje, stovinčiame ant septynių kalvų, kiekviename žingsnyje galima rasti ženklus, jog Vilniaus ir Europos istorija neatsiejamai susijusi.
Ar jaustis Europoje kaip namie pakanka? Istorija Jums siūlo dar vieną galimybę – visą pasaulį.
Pasaulis
Mūsų valstybės ir visuomenės geopolitiniai, ekonominiai, kultūriniai interesai gali driektis ne tik nuo Helsinkio iki Lisabonos, bet ir nuo Vašingtono iki Buenos Airių. Pastarąją galimybę bene geriausiai simbolizuoja šiuose miestuose plazdančios Trispalvės ir istorinės Lietuvos vėliavos. Ten kur dangaus fone sklendžia Vytis arba Trispalvė, ten gyvena Jūsų draugais galintys tapti žmonės. Tad ieškokite bičiulių pasaulyje, ištiesiančių Jums pagalbos ranką, kai labiausiai to reikės. Žinoma, gali ateiti ir tokia akimirka, kai Jūsų draugams prireiks Jūsų supratimo ir paramos, o gal net prieglobsčio Jūsų namuose. Būkite tam pasiruošę.
Namai
Būti atviram Europai bei pasauliui, reiškia ne tik klajones, bet ir gebėjimą priimti pasaulio žmones savo namuose. Tai geriausiai pavyksta tik tada kai žinai kas esi, turi savivertę, gerbi kitus, bet tuo pat metu primeni jiems apie priedermę gerbti tavo tikėjimą, vertybes, gyvenimo būdą. Apie tai kalbėjau savo laiškuose kviesdamas svetimšalius riterius, pirklius, ūkininkus ir amatininkus įsikurti Vilniuje. Aš, būdamas pagonis, siekiau su krikščioniais lygiaverčio dialogo, kalbėjausi su jais kupinas pasitikėjimo savimi ir savo valstybe. Todėl buvau išgirstas, suprastas ir gerbiamas. Tikiu, kad ši mano patirtis gali būti naudinga ir XXI amžiuje.
Karas
Deja, šiandien neužtenka kalbėti vien tik apie taikingas sambūvio su Europa ir pasauliu formas. Šiandien esame priversti kalbėti apie karą.
Man ir kitiems Gediminaičiams teko daug kariauti. Vilnius LDK laikais virto centru, kuriame rezidavę senosios Lietuvos valstybės valdovai įgyvendino ambicingą programą – sėkmingų karinių kampanijų Rytuose metu tuometinis senovės rusų pasaulis buvo perskeltas mūsų kalavijais, o LDK sukurtame „geopolitiniame pleište“ ilgainiui atsirado šansas gimti ukrainiečių ir baltarusių tautoms. Kurdami „geopolitinį pleištą“ senovės slavų pasaulyje Vilniuje gyvenę LDK valdovai šį miestą pavertė Maskvos antiteze.
Maskva kaip tautų kalėjimo ir krauju lipdomos postmodernios diktatūros – „Trečiosios Romos“ epicentras – iki šiol išlieka nuožmiausia Vilniaus oponente.
Apgulta tvirtovė
Turint tokį žiaurų ir klastingą, vakarietiškas vertybes niekinantį, pamatinių žmogaus teisių negerbiantį, su priemonėmis nesiskaitantį priešininką, visuomet pridera galvoti apie istorines patirtis ir ko iš šių patirčių galima pasimokyti. Ar šiuo atveju galima ko nors pasimokyti iš senojoje Lietuvos valstybėje gyvenusių žmonių?
Mano laikais Vilnius ir Lietuvos valstybė egzistavo kaip apgulta tvirtovė, už kurios mūrų rikiavosi priešų pulkai. Senosios Lietuvos valstybės valdovų, kurie stengėsi išsaugoti šią apgultą tvirtovę, patirtis rodo: ginties ir užsidarymo nuo naujovių pozicija kartais yra reikalinga ir netgi būtina, tačiau ji gali mums padėti tik trumpose laiko atkarpose. Iki šiol išlikome pasaulyje tik mokydamiesi, tyrinėdami, eksperimentuodami, klysdami ir vėl bandydami užsiimti laisvo gyvenimo kūryba.
Kūryba
Laisvo gyvenimo kūryba geriausiai pavyksta kai sprendžiami sunkūs uždaviniai. Prieš Jūsų akis daugybė tokių uždavinių, kuriuos galima suformuluoti klausimo forma. Pradėsiu nuo dviejų pamatinių klausimų.
Kaip Vilniui išlikti laisvų žmonių miestu akistatoje su despotiška Maskva XXI amžiuje?
Koks Europos projektas reikalingiausias pokariniame pasaulyje (kai totalitarinė Rusija pralaimės nepasiekusi savo svarbiausio tikslo – Ukrainos sunaikinimo) ir kaip prie pokarinės Europos saugumo ir gerovės galėtume prisidėti?
Ignoruoti šių klausimų 2025-aisiais Jūs tiesiog neturite teisės, juk Baltijos valstybių politikai Europos Sąjungoje gavo išskirtines pareigas ir kartu – atsakomybes. Estijos atstovė Kaja Kalas užėmė vieną aukščiausių ES postų – tapo vyriausiąja įgaliotine užsienio reikalams ir saugumo politikai; latvis Valdis Dombrovskis yra atsakingas už Bendriją kamuojančių pamatinių problemų – ekonomikos ir našumo – sprendimą, o lietuviui Andriui Kubiliui patikėtas naujas gynybos ir kosmoso komisaro postas. Tiesa, spręsdami Europos saugumo ir klestėjimo problemas nepamirškite bei nepraraskite savęs ir ieškokite atsakymo į dar vieną, mano nuomone, pirmaeilės svarbos klausimą.
Kaip suartinti Lietuvos ir pasaulio lietuvius, kurių gyvenimo pasaulyje simboliais (šalia Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos) tapo dar du didingi miestai – Čikaga ir Londonas? Juk pasaulio lietuvių kūrybinė energija yra ir bus reikalinga puoselėjant ir auginant Lietuvos valstybę bei Lietuvos visuomenę, o tuo pačiu – užtikrinant kad lietuvių pasaulis gyvuotų išsiplėtęs nuo Londono iki Čikagos, nuo Urugvajaus iki Sidnėjaus.
Kokia bus mūsų tauta, visuomenė ir valstybė XXI amžiuje? Šią egzistencinę lygtį išspręsite tik suradę atsakymą į dar vieną klausimą.
Kaip suderinti lietuvio, europiečio ir pasaulio žmogaus tapatumus nesupriešinant pastarųjų, bet ieškant galimybių šių tapatumų kūrybiškam sugyvenimui?
Esu iš epochos, kurioje daug reiškė tikėjimas. Todėl neatsitiktinai savo laišką baigiu prabildamas apie tikėjimą, nešantį mums visiems viltį.
Tikėjimas
Neišsigąskite ir nenusiminkite.
Per mus skiriančią erdvėlaikio bedugnę siunčiu svarbią žinią – linkiu Jums sėkmės ir tikiu, kad Jums pavyks.
1323 Viešpaties metais, sausio 25-ąją dieną Vilniuje rašytą laišką nusiunčiau kaip žinią viso pasaulio krikščioniams „vyrams ir moterims, kurie jį skaitys ar girdės skaitomą“ savo dabartyje ir Jūsų ateityje. Tad mano laiškas skirtas ir Jums, XXI-ojo amžiaus Vilniaus gyventojams.
Pranciškonui padiktuotą laišką skaitykite kaip liudijimą apie mane, Lietuvos valdovą, ir kaip pasakojimą apie mano valstybę ir mano Vilnių, kuris jau tuo metu buvo civitas regia – „karališkasis miestas“ – valstybės sostinė.
Iš Jūsų istorikų patyriau, kad mano išsiųsti septyni laiškai tapo išskirtiniai visos Viduramžių Europos raštijos kontekste. O koks gi buvo tas istorinis kontekstas, tas laikmetis, kuriame man teko valdyti Lietuvą?
XIV a., mano kilsmo į valdžią metu, prasidėjo vėlyvieji viduramžiai, o krikščioniškoji Europos civilizacija pasiekė savo brandą. Tuo metu Lietuva, nedidelė, bet kompaktiška, ne pertekliaus, bet ir ne skurdo šalis vis dar buvo pagoniška valstybė: Europai priklausė, geografiškai, bet tarptautinės politikos ir aukštosios kultūros požiūriu buvo anapus, pakibusi tarp Rytų ir Vakarų. Panašiai kaip ir jūsų dienomis, jai grėsė įvairūs pavojai, gal net mirtina grėsmė.
Šios grėsmės akivaizdoje aš ir rašiau savo laiškus, matydamas ne tik pavojus, bet ir galimus realizuoti didžius užmojus. Mano kariuomenė veržėsi į Rusios žemės, tuo pat metu vakaruose Lietuva gynėsi, čia vyko aršios kovos su kryžiuočiais. Aš siekiau modernizuoti savo šalies ūkį, sukurti gerai administruojamą valstybę, įdiegti mokesčių sistemą, kuri ne baustų, bet skatintų mano tautiečių verslumą ir leistų išugdyti patyrusią kariuomenę, kuri atsirėmusi į stiprių pilių – kai kurios iš jų buvo mūrinės – gynybinį tinklą galėtų apginti šalį, jos gyventojus ir ypač sostinę Vilnių, kurį visą savo valdymo laiką auginau ir puoselėjau kaip tikrą valstybės sostinę.
Man valdant prie Lietuvos buvo prijungta didžioji šių dienų Baltarusijos dalis bei Palenkė. Kijevą užvaldė lietuvių kunigaikščiai. Didžiojo kunigaikščio viršenybę pripažino Smolenskas ir Pskovas, o Tverė tapo ištikima Lietuvos valstybės sąjungininke. Aš įkūriau savarankišką stačiatikių metropoliją, o jos metropolitą Teofilį įkurdinau Naugarduke. Man taip pat pavyko sudaryti karinę sąjungą su Lenkijos karaliumi ir pasiųsti LDK kariuomenę žygin prieš Branderburgą. Tai buvo pirmas toks tiesiogiai ryškus Lietuvos įsikišimas į Vakarų Europos politiką.
Istorikai sako, kad mano valdymo laikais Lietuva virto didvalstybe arba kitaip – jėga, kurią galėjai krikščioniškuose Vakaruose nepripažinti (juk mes buvome pagonys!), bet su kuria reikėjo skaitytis Vidurio ir Rytų Europoje.
Tiesa, tai – mokslingų vyrų išvedžiojimai. O aš pasakysiu kitaip. Istorija man suteikė galimybę ir aš ja pasinaudojau. Todėl visai pelnytai titulavau save lietuvių ir daugelio rusėnų karaliumi
Aš daug pasiekiau.
Kaip man tai pavyko?
Aš stebėjau pasaulį, bandžiau jį suprasti ir mokiausi. Aš mokiausi užduodamas klausimus ir klausydamasis man pasakojamų istorijų apie už mano valstybės sienų gyvenančias tautas, jų papročius ir tikėjimą. Aš ieškojau žmonių, kurie galėtų tapti mano patarėjais, mokytojais ir bendradarbiais. Aš įgijau platų politinį akiratį. Aš supratau, kad diplomatija neretai yra svarbiau už mano karių jėgą mūšio lauke. Aš ieškojau būdų kaip savo priešus paversti sąjungininkais. Aš įsisąmoninau paprastą tiesą, kad aukščiausia politinio veikimo forma – pažadų netesėjimo menas tuo pat metu gaunant tai ko reikia man, Lietuvos viešpačiui.
Aš sukūriau tai, ką XXI a. Lietuvos politikai, tikriausiai, pavadintų „Lietuvos europėjimo programa“.
Aš supratau, kad mano sėkmė bus ir Jūsų sėkmė, todėl kurdamas ir stiprindamas Lietuvos valstybę aš galvojau apie tiek apie buvusias, esamas ir būsimas kartas.
Aš galvojau apie Jus.
O Jūs dabar galvojate apie mane. Ir kiekvienais metais sausio 25-ąją skaitote mano laišką bei aiškinatės jo prasmes.
Tikriausiai daugelis iš Jūsų dabar galvojate: didysis kunigaikštis Gediminas kol kas nepasakė nei žodžio apie mus ir mums. Jis kalbėjo tik apie save.
Tai tiesa. Taip elgiausi sąmoningai norėdamas Jums parodyti, kad mus skiria bedugnė. Mes esame skirtingų erdvėlaikių arba pasaulių gyventojai.
Tačiau mus sujungia istorinio pasakojimo gijos. Aš iš būtovės gelmės kreipiuosi į Jus savo laišku, o Jūs kalbatės su manimi ir ieškote atsakymų į pamatinius klausimus. Vienas iš jų: kaip mes tapome tuo, kuo esame? Į šį klausimą neįmanoma atsakyti neišsprendus kitos lygties: koks Jūsų santykis su praeitimi: gąsdinančia, įkvepiančia, pamokančia? Ar Jums šios patirties iš viso reikia? Spręsdami šią dilemą Jūs kreipiatės į mane ir užduodate Jums rūpimus klausimus.
Tuo tarpu aš žvelgiu į Jūsų dabartį ir toliau savo laiške kalbėsiu apie septynis dalykus: Europą, pasaulį, namus, karą, apgultą tvirtovę, kūrybą ir tikėjimą.
Europa
Kai diktavau septynis savo laiškus man buvo akivaizdu, kad Europos idėjos, vertybės ir gyvenimo būdas yra reikalingi XIV a. Lietuvos politiniam elitui ir visuomenei dalykai.
Šiandien Vilniuje, stovinčiame ant septynių kalvų, kiekviename žingsnyje galima rasti ženklus, jog Vilniaus ir Europos istorija neatsiejamai susijusi.
Ar jaustis Europoje kaip namie pakanka? Istorija Jums siūlo dar vieną galimybę – visą pasaulį.
Pasaulis
Mūsų valstybės ir visuomenės geopolitiniai, ekonominiai, kultūriniai interesai gali driektis ne tik nuo Helsinkio iki Lisabonos, bet ir nuo Vašingtono iki Buenos Airių. Pastarąją galimybę bene geriausiai simbolizuoja šiuose miestuose plazdančios Trispalvės ir istorinės Lietuvos vėliavos. Ten kur dangaus fone sklendžia Vytis arba Trispalvė, ten gyvena Jūsų draugais galintys tapti žmonės. Tad ieškokite bičiulių pasaulyje, ištiesiančių Jums pagalbos ranką, kai labiausiai to reikės. Žinoma, gali ateiti ir tokia akimirka, kai Jūsų draugams prireiks Jūsų supratimo ir paramos, o gal net prieglobsčio Jūsų namuose. Būkite tam pasiruošę.
Namai
Būti atviram Europai bei pasauliui, reiškia ne tik klajones, bet ir gebėjimą priimti pasaulio žmones savo namuose. Tai geriausiai pavyksta tik tada kai žinai kas esi, turi savivertę, gerbi kitus, bet tuo pat metu primeni jiems apie priedermę gerbti tavo tikėjimą, vertybes, gyvenimo būdą. Apie tai kalbėjau savo laiškuose kviesdamas svetimšalius riterius, pirklius, ūkininkus ir amatininkus įsikurti Vilniuje. Aš, būdamas pagonis, siekiau su krikščioniais lygiaverčio dialogo, kalbėjausi su jais kupinas pasitikėjimo savimi ir savo valstybe. Todėl buvau išgirstas, suprastas ir gerbiamas. Tikiu, kad ši mano patirtis gali būti naudinga ir XXI amžiuje.
Karas
Deja, šiandien neužtenka kalbėti vien tik apie taikingas sambūvio su Europa ir pasauliu formas. Šiandien esame priversti kalbėti apie karą.
Man ir kitiems Gediminaičiams teko daug kariauti. Vilnius LDK laikais virto centru, kuriame rezidavę senosios Lietuvos valstybės valdovai įgyvendino ambicingą programą – sėkmingų karinių kampanijų Rytuose metu tuometinis senovės rusų pasaulis buvo perskeltas mūsų kalavijais, o LDK sukurtame „geopolitiniame pleište“ ilgainiui atsirado šansas gimti ukrainiečių ir baltarusių tautoms. Kurdami „geopolitinį pleištą“ senovės slavų pasaulyje Vilniuje gyvenę LDK valdovai šį miestą pavertė Maskvos antiteze.
Maskva kaip tautų kalėjimo ir krauju lipdomos postmodernios diktatūros – „Trečiosios Romos“ epicentras – iki šiol išlieka nuožmiausia Vilniaus oponente.
Apgulta tvirtovė
Turint tokį žiaurų ir klastingą, vakarietiškas vertybes niekinantį, pamatinių žmogaus teisių negerbiantį, su priemonėmis nesiskaitantį priešininką, visuomet pridera galvoti apie istorines patirtis ir ko iš šių patirčių galima pasimokyti. Ar šiuo atveju galima ko nors pasimokyti iš senojoje Lietuvos valstybėje gyvenusių žmonių?
Mano laikais Vilnius ir Lietuvos valstybė egzistavo kaip apgulta tvirtovė, už kurios mūrų rikiavosi priešų pulkai. Senosios Lietuvos valstybės valdovų, kurie stengėsi išsaugoti šią apgultą tvirtovę, patirtis rodo: ginties ir užsidarymo nuo naujovių pozicija kartais yra reikalinga ir netgi būtina, tačiau ji gali mums padėti tik trumpose laiko atkarpose. Iki šiol išlikome pasaulyje tik mokydamiesi, tyrinėdami, eksperimentuodami, klysdami ir vėl bandydami užsiimti laisvo gyvenimo kūryba.
Kūryba
Laisvo gyvenimo kūryba geriausiai pavyksta kai sprendžiami sunkūs uždaviniai. Prieš Jūsų akis daugybė tokių uždavinių, kuriuos galima suformuluoti klausimo forma. Pradėsiu nuo dviejų pamatinių klausimų.
Kaip Vilniui išlikti laisvų žmonių miestu akistatoje su despotiška Maskva XXI amžiuje?
Koks Europos projektas reikalingiausias pokariniame pasaulyje (kai totalitarinė Rusija pralaimės nepasiekusi savo svarbiausio tikslo – Ukrainos sunaikinimo) ir kaip prie pokarinės Europos saugumo ir gerovės galėtume prisidėti?
Ignoruoti šių klausimų 2025-aisiais Jūs tiesiog neturite teisės, juk Baltijos valstybių politikai Europos Sąjungoje gavo išskirtines pareigas ir kartu – atsakomybes. Estijos atstovė Kaja Kalas užėmė vieną aukščiausių ES postų – tapo vyriausiąja įgaliotine užsienio reikalams ir saugumo politikai; latvis Valdis Dombrovskis yra atsakingas už Bendriją kamuojančių pamatinių problemų – ekonomikos ir našumo – sprendimą, o lietuviui Andriui Kubiliui patikėtas naujas gynybos ir kosmoso komisaro postas. Tiesa, spręsdami Europos saugumo ir klestėjimo problemas nepamirškite bei nepraraskite savęs ir ieškokite atsakymo į dar vieną, mano nuomone, pirmaeilės svarbos klausimą.
Kaip suartinti Lietuvos ir pasaulio lietuvius, kurių gyvenimo pasaulyje simboliais (šalia Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos) tapo dar du didingi miestai – Čikaga ir Londonas? Juk pasaulio lietuvių kūrybinė energija yra ir bus reikalinga puoselėjant ir auginant Lietuvos valstybę bei Lietuvos visuomenę, o tuo pačiu – užtikrinant kad lietuvių pasaulis gyvuotų išsiplėtęs nuo Londono iki Čikagos, nuo Urugvajaus iki Sidnėjaus.
Kokia bus mūsų tauta, visuomenė ir valstybė XXI amžiuje? Šią egzistencinę lygtį išspręsite tik suradę atsakymą į dar vieną klausimą.
Kaip suderinti lietuvio, europiečio ir pasaulio žmogaus tapatumus nesupriešinant pastarųjų, bet ieškant galimybių šių tapatumų kūrybiškam sugyvenimui?
Esu iš epochos, kurioje daug reiškė tikėjimas. Todėl neatsitiktinai savo laišką baigiu prabildamas apie tikėjimą, nešantį mums visiems viltį.
Tikėjimas
Neišsigąskite ir nenusiminkite.
Per mus skiriančią erdvėlaikio bedugnę siunčiu svarbią žinią – linkiu Jums sėkmės ir tikiu, kad Jums pavyks.